Juodà. Tokia buvo architekto, talentingo vizionieriaus Valdo Ozarinsko finalinio kūrybos etapo materija, įprasminusi didžiają jo kūrybinio lauko dalį. Ten susiprojektavo ir visų kitų etapų spalvos, apranga, objektai, neįgyvendinti projektai bei (ne)sėkmės, tai filtras, per kurį galime matyti daugiau prasmės nei spalvų.
Žavėdamasis astronautika ir kosmine tematika, savo darbus jis konstravo kaip erdvėlaivius, matydamas mechanikoje konstrukcijas, pritaikytinas erdvėje. Valdas turėjo daug talentų, tačiau ši jo kūrybos briauna, jeigu ieškotume rakto į jo asmenybę, labiausiai ir išryškėjo kaip išskirtinė: Ji ir pasiūlė formatą papasakoti apie kūrybos idėją ir vizionieriškumą, užuot susitelkus į portretą. Trumpas metras pasirinktas neatsitiktinai. Nors galima būtų sukurti ilgą ir įdomų pasakojimą kaip laikmečio portretą per menininko asmenybę, pasirinkta skrydžio tema, siekiant pabrėžti išskirtinį kūrybos, kaip laboratorijos į save, tikslą. Už kadro liks Valdas – ekstremalus, influenceris, vyras ir laikmečio nuvargintas karys, bandantis išlikti. Tačiau šios jo asmenybės pusės neliks nuošalėje – punktyrais jos įsirašys į filmo naratyvą.
Filmą konstruojame kaip skrydį į erdvę, dažnai vadinamą dark matter. Tai atskleisti padės dabartinė Lietuvos astronautikos padėtis, jos perspektyvos, mokslo žinos apie šią materiją. Juodà reiškia ne vien tik neviltį ir tamsą. Joje slypi daug prasmių. Žvelgdami į dangų naktį dažnai matome dangaus kūnus, skriejančius lėktuvus, palydovus, žvaigždynus. Juodame danguje vyksta gyvenimas, didesnis už mus, nepasiekiamas, bet fantastiškai patrauklus.
“Tarakonas” fotografuotas ant apipelijusios sienos. Valdas gebėjo įžvelgti tai, kas paslėpta, suteikti naują prasmę paprastam daiktui, jį transformuoti į kosminį transmitorių, siunčiantį žinią į nuobodulio estetiką. Gyvenimas pranoksta netektis ir praradimus. Kiekvienas turime paskirtį, geografinę savo vietą, laiką. Dar vienas filmo veikėjas – Elena, jo dukra. Ji yra ryšys su realybe, palikta Valdo laboratorijoje/studijoje.